- pavaikis
- pãvaikis sm. (1), pavaĩkis (2) J; Q507 povaikis: Jis man pavaĩkis Vl. Su tikrais vaikais ar pãvaikiais gyvenk Dglš. Atejau už vyro ir radau jo tris pãvaikius Rš. | prk.: Kitataučiai jiems – pavaikiai Vaižg. ^ Pamotė pasikartų, kad su pavaikiais nesibartų TŽV601.
Dictionary of the Lithuanian Language.